Ką gali meilė?

Artėjant Valentino dienai meilė tarsi sklando ore: vieni kitiems siunčiame šilumos kupinas žinutes, perkame mielus niekučius, linkime pačių gražiausių dalykų… Apie meilę, vienatvę, tarpusavio santykius kalbamės su Dvasingų pažinčių tarnybos „Meilės harmonija‘‘ vadove Vilma Šiaučiūniene.

Kodėl neįsileidžiame meilės

„Meilė yra angelas, į širdį nešantis ramybę ir harmoniją. Kai  žmogus jaučiasi mylimas, laisvai gali reikšti savo jausmus kitam žmogui. Bendradarbiaujant sieloms, žmogus jaučia pilnatvę, – teigia Dvasingų pažinčių tarnybos vadovė. – Tačiau žmonės ne visada moka įsileisti meilę. Arba įsileidžia labai atsargiai, baimindamiesi, kad ji gali nuvilti, vėl gali nepasisekti… Daugeliui žmonių sąmonę aptemdo išankstiniai lūkesčiai. Dažnai iš kito tikimės daugiau, nei jis gali duoti. Todėl atsitinka taip, kad netrukus dėl to tenka nusivilti, jaučiamės įskaudinti, įžeisti, muoskaudas nešiojamės širdyje.“ Pažinčių tarnybos vadovė pastebi, kad, pavyzdžiui, vyrų troškimai dažniausiai būna labai paprasti ir, atrodytų, žemiški: jie nori dailios moters, kuri skaniai gamintų valgyti, tvarkytų namus, augintų ir prižiūrėtų vaikus… „Tačiau juk ne kiekviena moteris namuose buities darbus dirbdama jaučiasi save realizuojanti – kai kurioms norisi gyvenime nuveikti daugiau. Štai tada tarp dviejų žmonių ir kyla nesutarimai“,

Apie kasdienybėje vyraujančias problemas pasakoja Vilma Šiaučiūnienė.

Ji įsitikinusi, kad abu partneriai, kurdami šeimą, turi jausti atsakomybę, žinoti savo įsipareigojimus. „Kad šeima būtų tvirta, du žmonės turi siekti gilesnių ryšių, tarpusavio supratimo, neieškoti naudos sau, bet aukotis dėl partnerio, kitų gerovės. Tokie partneriai be žodžių supras vienas kitą, jų partnerystė tęsis iki mirties”, – nuoširdžiai tiki Vilma Šiaučiūnienė.

Kodėl brandi siela nesutaria su vaikiška

Dvasiniais dalykais, astrologija, astromineralogija besidominti Vilma Šiaučiūnienė pastebi, kad dažnai į porą sueina dviejų skirtingos brandos sielų žmonės: „Kai vienas poroje – brandžios, o kitas – vaikiškos sielos, šių žmonių vertybės iš esmės skiriasi. Vaikiškos sielos užduotys – užauginti vaikus, siekti karjeros, sulaukti šlovės ir pripažinimo. Vaikiška siela įtaresnė, inertiškesnė – visiška priešingybė brandžiai sielai, kuriai būdingas subtilumas, jautrumas, kuri mėgsta grožį, harmoniją, nori padėti žmonėms. Susitikusios poroje tokios sielos sunkiai supranta viena kitą, todėl neretai jų bendravimas virsta nesusipratimu. Brandžiai sielai sunkiai suprantami vaikiškos sielos tikslai – veržtis į priekį, kovoti, lipti per kitų galvas, bet kokia kaina pasiekti tikslą, nes ji veikia priešingai – išmintingai, ramiai ir kantriai. Tokia sąjunga gali byloti apie tai, kad praėjusiame gyvenime šios sielos galbūt buvo skirtingų frontų kariai ir šiame gyvenime susitikę kaip vyras ir žmona turi harmonizuoti savo santykį.

Tokiu atveju jiems labai tinka užsiimti dvasinėmis praktikomis. Dvasinis kelias – tai ilgas savo ydų tobulinimo kelias. Patiems patobulėjus ir sustiprėjus seka pagalba kitiems. Jei vaikiškai sielai kurį laiką tai nėra įdomu, anksčiau ar vėliau iš aukščiau jai atsiunčiami tam tikri ženklai, išbandymai, pavyzdžiui, ligos, nelaimės, o kaip tik tai ir padeda susimąstyti apie gilesnius dalykus, vertybes, gyvenimo prasmę.“ Dvasingų pažinčių tarnybos vadovė pastebi, kad daugelį žmonių ėjimas dvasinio tobulėjimo keliu baugina. „Tačiau dvasiškai tobulėti reiškia ydas versti dorybėmis“, – paprastai paaiškina Vilma Šiaučiūnienė.

Vienatvė nėra vienišumas

Valentino dieną, kai daugelis įsimylėjėlių mėgaujasi malonia artimojo draugija, žmonės, neturintys antrosios pusės, neretai pasijunta vieniši. Tačiau Vilma Šiaučiūnienė įsitikinusi, kad vienatvė tikrai dar nereiškia vienišumo. „Neretai žmogui būnant vienumoje pabunda sąmoningumas, plečiasi sąmonė. Todėl tokie gyvenimo tarpsniai, kai neturime antrosios pusės, gali būti netgi labai naudingi. Pastebiu, kad šiais laikais žmonės dažnai bėga nuo savęs, baiminasi būti vieni tyloje. Tačiau nuo vienatvės nereikia bėgti, – atkreipia dėmesį pažinčių tarnybos vadovė. – Neretai vienatvė suteikiama tam, kad apmąstytume, suvoktume savo klaidas. O jei jaučiamės labai vieniši, neturime draugų, jokiu būdu nereikėtų užsisklęsti savyje – pravartu nueiti ten, kur susirenka panašios pasaulėžiūros, vertybių žmonės, kad ir į juoko jogos užsiėmimą iš širdies pasijuokti. Svarbu atrasti malonų pomėgį, bendraminčių, o tada pamažu ir laimė užlies širdį.

Nereikia bijoti jos įsileisti

Klaidinga manyti, kad laimingais mus gali padaryti kiti žmonės. Patys turime mokytis kurti savo vidinę laimę, pilnatvę. Iš patirties galiu pasakyti, kad tada, kai žmogus ugdo save, savo ydas verčia dorybėmis, keičiasi ne tik jis, bet ir gyvenimo aplinkybės, žmonės, visas pasaulis. Jis ima traukte traukti aplinkinius. O tapus laimingu norisi ta laime pasidalyti ir su kitais. Dažnai atsitinka, kad po susitaikymo su savimi grįžta ramybė, harmonija, užlieja pilnatvė, o tada visai netikėtai į širdį pasibeldžia nauja meilė.”

Kodėl svarbu atleisti

Meilės dieną pažinčių tarnybos vadovė skatina prisiminti ir šiltais žodžiais apiberti ne tik savo išrinktąjį ar išrinktąją, bet ir artimuosius. „Tai – puiki diena, kurią galime artimiesiems sakyti, kad juos mylime, susitaikyti, visiems atleisti už padarytas skriaudas, net jei buvome kada nors  be kaltės apkaltinti. Pamirškime ir buvusių mylimųjų padarytas skriaudas. Atleidę kitiems tarsi iš slapčiausių savo širdies kertelių išvalome susikaupusį skausmą, pyktį, nusivylimą, atverdami širdį meilei. Atleidimas visada išlaisvina, tarsi kokį ledą atitirpina širdį naujiems jausmams išsiskleisti. Leiskime sau svajoti, kurti, mėgautis ir mylėti.“

Geras žurnalas“ Nr. 06 2012 vasario 08 – 14 d.